Kodėl vaikai susierzinę ir kas iš tikrųjų padeda
Santrauka
Frustracija yra normali vaikams — prefrontalinė žievė, kuri valdo impulsų kontrolę, nėra visiškai išsivysčiusi iki maždaug 25 metų. Efektyviausios strategijos yra bendras reguliavimas, „pavadink, kad nuramintum“ ir žinomų sukeliančių veiksnių, tokių kaip alkis ir nuovargis, mažinimas. Ignoravimas ir grasinimai neveikia ir dažnai situaciją blogina.
Vaikų frustracija nėra vaiko problema. Tai ženklas, kad nervų sistema dar neturi emocijų reguliavimo įrankių, kuriuos suaugusieji kūrė dešimtmečius. Vis dėlto tai atrodo pribloškianti — tiek vaikui, tiek jums kaip tėvui — kai pykčio priepuolis prasideda viduryje prekybos centro arba ašaros liejasi dėl netinkamos pusryčių puodelio.
Šis vadovas paaiškina: kas vyksta vaiko smegenyse frustracijos metu, kas ją sukelia, kokios reakcijos yra normalios skirtingame amžiuje ir — svarbiausia — kas iš tikrųjų padeda tiek akimirksniu, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.
Frustracija yra normali — štai kodėl
Prefrontalinė žievė — smegenų „kontrolės centras“ impulsams ir emocijų reguliavimui — nėra visiškai išsivysčiusi iki maždaug 20-ies vidurio. Vaikai tiesiog neurologiškai nėra pasiruošę valdyti stiprių emocijų kaip suaugusieji.
NCBI paskelbti tyrimai rodo, kad prefrontalinė žievė — smegenų sritis, atsakinga už planavimą, impulsų kontrolę ir emocijų reguliavimą — bręsta iki maždaug 20-ies vidurio. 3 metų vaiko smegenų sritis yra ankstyviausioje vystymosi stadijoje. Tai reiškia, kad vaiko nesugebėjimas „tiesiog nusiraminti“ nėra valios trūkumas ar manipuliacija. Tai biologija.
Vykdomoji funkcija — bendras terminas kognityviniams procesams, kurie valdo elgesį ir impulsus — yra lėčiausiai besivystanti žmogaus psichinė geba. Supraskite tai, ir jūsų vaiko frustracijos protrūkiai atrodys kitaip: kaip sistema, kuri veikia visu pajėgumu su turimais ištekliais.
Kas vyksta smegenyse, kai kyla frustracija?
Amigdala — smegenų signalizavimo sistema — aktyvuojasi ir „užvaldo“ racionalų mąstymą. Tokiu būdu vaikas tiesiog negali aiškiai mąstyti, argumentuoti ar girdėti logikos.
Kai vaikas susiduria su frustracine situacija, amigdala užfiksuoja galimą grėsmę ir inicijuoja streso atsaką: išskiriamas adrenalinas ir kortizolis, kūnas pasiruošia veikti, o prefrontalinė žievė — racionalaus mąstymo ir impulsų kontrolės vieta — iš dalies atjungiamas. Tai yra neuroninis mechanizmas, kuris sukelia „išprotėjimą“.
Tai svarbu suprasti, nes paaiškina, kodėl bandymas ginčytis, aiškinti ar bausti vaiką frustracijos priepuolio metu yra labai neveiksmingas. Vaikas tiesiog negali apdoroti sudėtingos informacijos tokiu metu. Smegenys yra išgyvenimo režime, o ne mokymosi režime.
Pirmas žingsnis visada yra padėti vaiko nervų sistemai nusiraminti — ir tai vyksta ne žodžiais, o ramybe ir artumu.
Amžiaus normos frustracijos reakcijos
Tai, kas normalu 2 metų vaikui, gali kelti nerimą 8 metų vaikui. Lūkesčiai turi atitikti vaiko raidos etapą — o ne abstrakčią geros elgsenos idėją.
- 1-2 metų: Pykčio priepuoliai su griuvimu ant grindų, riksmais, mušimu ar kandžiojimusi. Visiškai normalu. Vaikas neturi kalbos jausmams ir impulso kontrolės.
- 3-4 metų: Vis dar būna pykčio priepuolių, bet pradeda bandyti derėtis ar argumentuoti. Vaikas jau gali įvardyti kai kurias sunkias situacijas.
- 5-6 metų: Daugiau žodinės frustracijos, verksmas ir protestas. Pradeda gebėti atsitraukti ir nurimti su pagalba.
- 7-9 metų: Pagrindinė žodinė frustracija. Vaikas su pagalba gali pradėti atpažinti ir įvardyti, kas sukėlė jausmą.
- 10-12 metų: Gebėjimas save reguliuoti auga, tačiau socialinės frustracijos (draugystės, teisingumas) gali sukelti intensyvias reakcijas.
Kas sukelia frustraciją vaikams?
HALT yra gera atmintinė: ar vaikas Hungry (alkanas), Angry (jau susierzinęs), Lonely (vienišas) ar Tired (pavargęs)? Dauguma frustracijos priepuolių turi vieną ar kelias iš šių priežasčių.
Frustraciją vaikams dažniausiai sukelia žinomos kategorijos:
- Alkis ir nuovargis — du dažniausiai nepastebimi veiksniai. Pavargęs ir alkanas vaikas turi žymiai mažesnį frustracijos slenkstį.
- Perėjimai — perėjimas nuo vienos veiklos prie kitos (pavyzdžiui, nustoti žaisti, palikti žaidimų aikštelę) yra ypač sunkus.
- Nusivylimas — kai kažkas vyksta ne taip, kaip tikėtasi, o vaikas dar neturi įrankių tai priimti.
- Kontrolės stoka — vaikai turi mažai kontrolės savo gyvenime. Situacijos, kurios dar labiau riboja juos, gali sukelti stiprias reakcijas.
- Sensorinė perkrova — per daug triukšmo, šviesos ar dirgiklių gali išsekinti vaiko gebėjimą reguliuoti emocijas.
Pažinti savo vaiko frustracijos sukėlimo modelius leidžia užkirsti kelią problemoms, o ne tik reaguoti. Užtikrinkite, kad vaikas reguliariai valgytų, būtų pailsėjęs prieš sudėtingas situacijas ir pasiruošęs sunkiems perėjimams.
Konkrečios technikos, veikiančios situacijoje
Labiausiai įrodymais pagrįstos technikos vaikų nusivylimo reguliavimui visos susijusios su vaiko nervų sistemos reguliavimu iš vidaus — o ne elgesio koregavimu iš išorės.
Bendroji reguliacija yra svarbiausia technika mažesniems vaikams. Tai reiškia, kad jūs, kaip ramus suaugęs, reguliuojate vaiko nervų sistemą savo buvimu ir ramybe. Atsisėskite vaiko lygyje, kalbėkite tyliai ir ramiai, būkite fiziškai arti. Jūsų rami fiziologija užkrečia — tai ne metafora, o neurobiologija.
„Pavadink, kad nuramintum“ yra technika, sukurta neuromokslininko Dan Siegel: įvardinkite vaiko jausmą. „Matau, kad dabar esi labai piktas. Tai normalu.“ Jausmo įvardijimas aktyvuoja prefrontalinę žievę ir slopina amigdalos atsaką. Tyrimai rodo, kad netgi jausmo pavadinimas sumažina jo intensyvumą.
Pauzė ir judėjimas gali padėti vyresniems vaikams: trumpa pertrauka nuo situacijos kartu su fiziniu judesiu (pasivaikščiojimas, šokinėjimas, pagalvės spaudimas) padeda kūnui sunaikinti streso hormonus.
Atminkite: laikas yra viskas. Kalbėkite apie tai, kas įvyko, ir mokykitės iš to — bet darykite tai vėliau, ne audros viduryje.
Ko nederėtų daryti
Ignoravimas, grasinimai ir gėdinimas neveikia. Jie moko vaiką slėpti jausmus — ne juos reguliuoti. Tai svarbus skirtumas.
- Ignoruoti — leisti vaikui „išrėkti“ vienam be palaikymo palieka jį su aktyvuota nervų sistema ir be pagalbos nusiraminti.
- Grėsminti — „Jei dabar nesustosi, tai...“ dar labiau aktyvina streso atsaką ir dažniausiai eskaluoja situaciją.
- Gėdinti — „Dideli vaikai neverkia“ arba „Pažiūrėk į save“ sieja gėdą su natūraliais jausmais ir moko vaiką slopinti, o ne reguliuoti emocijas.
- Ginčytis ir aiškinti per priepuolį — vaikas negali to apdoroti. Palikite pokalbį vėlesniam laikui.
- Prarasti savo ramybę — sunku, bet labai svarbu. Jūsų nervų sistema nustato toną. Įkvėpkite. Gilūs, lėti iškvėpimai aktyvuoja jūsų parasimpatinę nervų sistemą ir padeda išlikti ramiai.
Kada tai yra daugiau nei normalus nusivylimas?
Nusivylimas tampa nerimą keliantis, kai jis yra dažnas, intensyvus, trunka ilgą laiką arba žymiai veikia vaiko socialinę ir mokyklinę funkciją. Kreipkitės pagalbos į savo gydytoją arba PPR.
Dauguma vaikų, turinčių dažnus nusivylimo priepuolius, yra visiškai normalūs vaikai su normaliomis neurologinėmis priežastimis tokiam elgesiui. Tačiau kai kuriais atvejais nuolatinis, ekstremalus nusivylimas gali būti ženklas, kad reikalinga profesionali pagalba.
Ženklai, kurie gali rodyti poreikį profesionaliai įvertinti, apima: nuolatiniai, kasdieniai pykčio priepuoliai vaikui vyresniam nei 7 metų; savęs žalojimo elgesys; ekstremali reakcija į menkiausius nusivylimus, kuri nepraeina laikui bėgant; taip pat ryškus poveikis vaiko draugystėms, gerovei darželyje/mokykloje ar šeimos gyvenimui.
Tokios būklės kaip ODD (priešiškumo ir iššūkių sutrikimas), nerimas ir ADHD gali pasireikšti intensyviomis frustracijos reakcijomis. Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją arba savivaldybės PPR, jei nerimaujate dėl vaiko vystymosi ir gerovės.
Skaitykite daugiau apie vaikų gerovę ir kasdienį gyvenimą mūsų įkvėpimo tinklaraštyje.
Vaikų frustracija nėra problema, kurią reikia pašalinti — tai natūrali ir būtina dalis mokantis orientuotis pasaulyje. Jūsų kaip tėvų užduotis nėra vengti visų frustracinių situacijų, o padėti vaikui išmokti jas įveikti. Tai neįvyksta sakant vaikui, ką jis turi jausti, o būnant ramia, palaikančia buvimo vieta — vėl ir vėl, metus po metų.
Tyrinėkite mūsų įkvėpimo tinklaraštį apie vaikų gerovę ir vystymąsi — ir peržiūrėkite mūsų vaikų virtuvėlės rinkinį veikloms, kurios stiprina vaiko gebėjimus ir pasitikėjimą savimi kasdienybėje.
Dažnai užduodami klausimai
Ar normalu, kad 4 metų vaikas vis dar turi pykčio priepuolių?
Taip, tai normalu. Pykčio priepuoliai dažniausi nuo 1 iki 3 metų, bet daugelis 4 metų vaikų juos vis dar patiria reguliariai. Prefrontalinė žievė, kuri kontroliuoja impulsus, dar nėra visiškai išsivysčiusi. Tačiau pykčio priepuoliai turėtų palaipsniui mažėti intensyvumu ir dažnumu nuo 4-5 metų amžiaus.
Kas yra „ko-reguliacija“ ir kaip ją naudoti?
Ko-reguliacija reiškia, kad ramus suaugęs reguliuoja vaiko nervų sistemą savo buvimu. Praktikoje: atsisėskite vaiko lygyje, kalbėkite raminančiu, tylų balsu, būkite fiziškai arti. Venkite eskaluoti situaciją garsiu balsu ar reikalavimais. Jūsų fiziologinis ramumas neurobiologiškai veikia vaiką.
Ar reikia nustatyti ribas per frustracijos priepuolį?
Ne — arba bent jau ne taip, kaip dažniausiai įsivaizduojama. Per priepuolį vaikas negali apdoroti sudėtingos informacijos. Prioritetas yra padėti vaikui nusiraminti. Apie ribas ir pasekmes kalbėkite vėliau, kai abu būsite ramūs ir galėsite rimtai pasikalbėti.
Kada reikėtų kreiptis į specialistus dėl vaiko frustracijos?
Kreipkitės pagalbos, jei vaiko, vyresnio nei 7 metų, frustracijos reakcijos yra kasdienės ir labai intensyvios, jei vaikas kenkia sau ar kitiems, arba jei frustracijos žymiai veikia vaiko gerovę, draugystes ar mokyklos gyvenimą. Pradėkite nuo šeimos gydytojo arba savivaldybės PPR.
Kas yra „name it to tame it“?
Technika, sukurta neuromokslininko Dan Siegelio: įvardinkite vaiko jausmą situacijoje — „Matau, kad dabar esi labai piktas ir nusivylęs.“ Tyrimai rodo, kad vien tik jausmo įvardijimas aktyvuoja prefrontalinę žievę ir slopina amygdalos atsaką, kas iš tiesų sumažina jausmo intensyvumą.